Ana, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 6 d.

Vienas po kito jie išeina iš kambario, ir mes liekame nejaukioje, žvakių nutviekstoje tyloje. Aš tyliu. Ne man kalbėti. Prisimenu motinos įspėjimą, kad ir kas būtų Anglijoje, niekada, niekada nesuteikti karaliui preteksto pamanyti, jog esu gašli. Jis, girdi, pasirinkęs mane, nes tiki moters iš Klevo reputacija. Jis atsivežė išauklėtą, susitvardančią, disciplinuotą nekaltą Erazmo pasekėją, tokia ir privalau likti. Motina nesakė tiesiai, kad galiu mirti, jei nuvilsiu karalių, nes Anos Bolein likimas niekada nebuvo aptarinėjamas Kleve nuo tada, kai buvo pasirašyta sutartis dėl mano santuokos su žmonų žudiku. Atrodė, jog nuo mano sužadėtuvių Ana Bolein buvo paimta į dangų visiškoje tyloje. Mane įspėdavo, nuolatos įspėdavo, jog Anglijos karalius netoleruos savo žmonos lengvabūdiškumo, bet niekas man neminėjo, kad jis gali pasielgti taip, kaip pasielgė su Ana Bolein. Niekas nesakė man, jog taip pat galiu padėti galvą ant trinkos už išgalvotas nuodėmes.

Karalius, mano vyras, sunkiai alsuoja lovoje šalia manęs, lyg būtų pervargęs. Aš netgi imu tikėti, kad jis galbūt užmigs, ir ši sekinanti, baisi diena pagaliau baigsis. O rytoj atsikelsiu kaip ištekėjusi moteris ir pradėsiu Anglijos karalienės gyvenimą. Vieną sekundę drįstu pagalvoti, jog mano pareigos šiandien bus pasibaigusios.

Guliu it sustiręs vaikelis, taip, kaip pageidautų mano brolis. O Viljamas baisėjosi mano kūnu, baisėjosi ir žavėjosi. Jis pasmerkė mane vilkėti storo audinio sukneles aukštu kaklu, nešioti sunkius gobtuvus, didelius batus, kad iš visos manęs matytųsi tik šešėliuotas veidas ir plaštakos nuo riešų iki pirštų galiukų. Jeigu būtų galėjęs uždaryti mane kaip osmanų imperatorius savo žmonas, būtų taip ir padaręs. Netgi mano žvilgsnis broliui buvo per atviras; jis pageidaudavo, kad nežiūrėčiau tiesiai į jį. Jei galėtų, būtų pridengęs mane šydu.

Tačiau jis nuolatos mane šnipinėdavo. Kai siuvinėdavau motinos kambaryje jos prižiūrima ar kieme stebėdavau arklius, staiga pakėlusi akis aptikdavau jį, spoksantį į mane tuo žvilgsniu, sklidinu suirzimo... ir, nežinau... geismo? Tai nebuvo aistra. Jis niekada netroško manęs kaip vyras moters, gerai žinau. Bet jis norėjo visiškai mane pavergti. Praryti, kad daugiau nekelčiau problemų.

Vaikystėje jis kankino mus visas tris: Sibilą, Ameliją ir mane. Sibila, trejais metais už jį vyresnė, sugebėdavo pabėgti, Amelija — šeimos mažylė — apsipildavo ašaromis, tiktai aš viena jam pasipriešindavau. Netrenkdavau jam atgal, kai man įžnybdavo ar papešdavo už plaukų. Nepuldavau, kai užspiesdavo mane į arklidės kampą ar tamsų koridorių. Kai brolis skriausdavo mane, aš tik grieždavau dantimis ir neverkdavau. Net kai jis sumušė liaunus mergaitiškus mano riešus, net kai paleido kraują, metęs man į galvą akmenį. Niekada neverkdavau, nemaldaudavau liautis. Išmokau tylą ir ištvermę panaudoti prieš jį kaip didžiausius ginklus. Jis galėjo pagrasinti man ir skriausti. O mano stiprybė buvo ta, jog išdrįsau elgtis taip, lyg jis to padaryti negalėtų. Sužinojau, jog galiu ištverti viską, ką man gali padaryti berniukas. Vėliau aš supratau, jog galiu ištverti viską, ką man gali padaryti vyras. Dar vėliau sužinojau, kad mano brolis yra tironas, tačiau jis vis tiek manęs neįbaugino. Išmokau išlikti.

Paaugusi ir pamačiusi, kaip jis švelniai ir globėjiškai elgiasi su Amelija, koks maloniai pagarbus yra mamai, supratau, jog nuolatinę įtampą tarp mūsų kelia mano užsispyrimas, mano atkaklumas. Jis nustūmė tėvą, įkalino jį savo paties miegamajame ir paveržė valdžią. Taip pasielgė, gavęs motinos palaiminimą ir didžiuodamasis savo paties teisumu. Jis susimokė su Sibilos vyru, kitu tokiu ambicingu hercogu, todėl tebekontroliuoja seserį netgi po jos santuokos. Jiedu su motina sudarė galingą sąjungą, Julicho Klevo valdovų sąjungą. Jie nurodinėja Amelijai, bet man niekas negali nurodinėti, niekas su manimi negali elgtis globėjiškai. Nesutikau būti nei vaikas, nei vergas. Broliui tapau rakštimi minkštoje vietoje. Jeigu būčiau raudojusi, maldavusi, jeigu alpčiau kaip mergaitė ar kabinčiausi kaip moteris, jis būtų man atleidęs, įdukrinęs mane, paėmęs į savo prieglobstį ir apgaubęs rūpesčiu. Būčiau jo augintinė kaip Amelija: meilutė, kurią jis saugo ir globoja.

Bet kai tą supratau, jau buvo per vėlu. Viljamas suaugo su nuolatine neapykanta man, o man ėmė patikti atkaklaus išlikimo kelias. Jis bandė paversti mane verge, o tiktai išmokė ilgėtis laisvės. Aš troškau jos kaip kitos merginos trokšta santuokos. Aš svajojau apie laisvę, kaip kitos merginos apie mylimąjį.

Šita santuoka yra pabėgimas nuo brolio. Kaip Anglijos karalienė, aš turiu didesnius turtus nei jis, valdau šalį, gerokai didesnę, akivaizdžiai galingesnę ir turinčią daugiau gyventojų už Klevą. Aš bendrausiu su Prancūzijos karaliumi kaip su sau lygiu, aš esu Ispanijos karaliaus vaikaitės pamotė, mano vardas bus minimas Europos rūmuose, o jeigu susilauksiu sūnaus, jis bus Anglijos karaliaus brolis, gal net pats karalius. Šita santuoka yra mano pergalė ir mano išsilaisvinimas. Bet kai Henrikas sunkiai sujuda lovoje ir atsidūsta kaip senis, o ne kaip jaunikis, aš žinau, kaip žinojau iš anksto, jog vieną sunkų vyrą iškeičiau į kitą. Man teks iš naujo mokytis išvengti vyro pykčio ir išlikti.

— Jūs pavargusi? — klausia Henrikas.

Žodį „pavargusi” aš suprantu. Linkteliu ir sakau: „Truputį.”

— Tepadeda man Dievas šiame sumautame reikale, — ištaria jis.

— Aš nesupratau. Atleiskite?

Jis patraukia pečiais ir man tampa aišku, jog karalius tiesiog garsiai dėl kažko skundžiasi, kaip darydavo mano tėvas, kol jo bubenimai virto beprotyste. Toks nepadorus palyginimas priverčia mane šyptelėti, bet aš skubiai prikandu lūpą, kad nepasirodyčiau linksma.

— Taip, — nemaloniai atsiliepia karalius, — galite sau juoktis.

— Gal norėtumėte vyno? — atsargiai paklausiu.

Jis papurto galvą, kilsteli nuo paklodės, ir mane apgaubia vimdantis jo tvaikas. Kaip žmogus, nutaręs apžiūrėti savo pirkinį, jis paima už naktinių krašto, užverčia man virš juosmens, krūtų ir palieka susukęs ant kaklo. Bijau, kad atrodau kvailai — kaip miestietis su šaliku. Mano žandai dega iš gėdos, kad karalius spokso į mano nepridengtą kūną. Mano jausmai jam nerūpi.

Henrikas staiga nuleidžia ranką, suspaudžia mano krūtis, šiurkščiu delnu perbraukia per pilvą, sužnybia riebalų rumbą. Guliu visiškai ramiai, kad jis nepagalvotų, jog esu gašli. Sustingti iš siaubo nėra sunku. Vienas Dievas žino, kaip nuo tokių glamonių galima pajausti geismą. Aš meiliau glostau savo žirgą nei jis mane. Henrikas šnopuodamas atsitraukia lovoje ir kieta ranka praskečia mano šlaunis. Perkelia savo svorį ant alkūnių, kuriomis įsiremia abipus mano galvos, ir kelių, tačiau netgi tuomet jo sudribęs pilvas prislegia mane ir ima dusinti. Riebalais apaugusi krūtinė prisispaudžia prie mano veido. Nesu smulkutė, bet po tokiu kalnu jaučiuosi nykštukė. Išsigąstu, kad jam labiau užgulus neįstengsiu įkvėpti. Jis iškvepia man į veidą gižų išpuvusių dantų kvapą, bet aš prisiverčiu nenusukti nuo jo galvos. Pajuntu, jog man ima stigti oro, kai stengiuosi nekvėpuoti jo dvoku.

Jis įkiša ranką tarp mūsų ir ima save grabalioti. Esu mačiusi tai pas arklius Diurene ir gana gerai žinau, kam visas tas plušimas. Įkvepiu oro iš šono ir susikaupiu skausmui. Henrikas nusivylęs kriukteli, jo ranka vis dar juda, bet niekas neįvyksta. Jis kelis kartus stukteli man į šlaunį ranka, ir viskas. Guliu kaip pelytė nežinodama, kokie jo norai ir ko jis tikisi iš manęs. Kai eržilo įnagis sustandėdavo, jis užsilipo ant kumelės. O karaliaus, regis, geibsta.

— Milorde? — kuždu.

Jis nuvirsta nuo manęs ir drėbteli man nežinomą žodį. Jo galva paskęsta siuvinėtoje pagalvėje, jis drybso įsikniaubęs veidu. Nežinau, jis baigė ar tik pradeda. Tada pasuka į mane tamsiai raudoną, išprakaitavusį veidą ir ištaria: „Ana...”

Nuskambėjus šiam fatališkam vardui jis nutyla. Suprantu, kad jis ištarė anos Anos, moters, kurią mylėjo, vardą, kad galvoja apie ją, mylimąją, kuri kalta dėl jo beprotystės ir kurią, apimtas pavydo ir apmaudo, jis nužudė.

— Taip, aš Ana Klevietė, — sufleruoju jam.

— Žinau, — burbteli jis. — Kvailė.

Sunkiu mostu jis nutraukia visus apklotus nuo manęs, apsiverčia ir atsuka man nugarą. Oras, pakilęs nuo lovos, yra troškus ir dvokiantis. Tai žaizdos smarvė, visur karalių lydintis pūvančios mėsos tvaikas. Taip amžinai trenks mano patalai, kol mirtis mus išskirs, todėl man teks prie jo priprasti.

Guliu nejudėdama. Uždėti ranką ant jo peties, manau, būtų nepadoru, todėl geriau nedėsiu, nors man labai gaila, kad jis išsekęs, kad šiąnakt jį persekioja anos Anos vaiduoklis. Man teks išmokti nekreipti dėmesio į kvapą ir leistis dusinamai. Tokia bus mano pareiga.

Gulėdama tamsoje žvelgiu į puošnų lovos baldakimą. Silpstančioje šviesoje vienai po kitos užgęstant kvadratinėms žvakėms matau auksinių siūlų tviskesį ir sodrias šilko spalvas. Henrikas — senas, vargšas keturiasdešimt aštuonerių metų senis, o diena mums abiem buvo ilga ir sekinanti. Girdžiu jį dar kartą atsidūstant, o netrukus pasigirsta gilus, burbuliuojantis knarkimas. Įsitikinusi, kad vyras miega, švelniai uždedu ranką ant storu lininiu naktinių marškinių audeklu pridengto jo peties. Man gaila, kad jam šiąnakt nepasisekė, o jeigu jis nebūtų užmigęs, jeigu kalbėtume ta pačia kalba ir galėtume sakyti vienas kitam tiesą, tada pasakyčiau jam, kad nors tarp mūsų nėra jokios aistros, aš tikiuosi būti jam gera žmona ir gera Anglijos karalienė. Kad apgailestauju dėl jo amžiaus, nuovargio ir kad neabejoju, jog jam pailsėjus mes galėsime pradėti vaikelį, sūnų, kurio abu taip norime. Vargšas ligotas senelis, daug atiduočiau, kad galėčiau pasakyti: „Nesijaudink, viskas bus gerai, man nereikia jauno gražaus princo, būsiu tau švelni”.